Mugės reikšmę visuomeniniame gyvenime sunku nusakyti trumpai, nes tai ne vien tik ekonominis ar socialinis, bet ir etninės kultūros reiškinys. Tad verta priminti istorines prekymečių mūsų krašte šaknis. Iki XV a. Lietuvoje miestietiškos gyvenvietės tebuvo nedidelės ir negausios, dažniausiai įsikūrusios prie vietininkų pilių.
Jų tolimesnę raidą sąlygojo čia gyvenusių laisvųjų amatininkų ir jų gaminius realizuojančių pirklių veikla. Valdovas gaudavo pajamų iš turgaus mokesčių ir prekybos muitų, tad suteikdavo privilegijas prekybai. Sausumos ir vandens prekybiniai keliai jungė sparčiausiai besivystančius miestus.
Lietuvoje būta skirtingų prekymečių. Vadinti jie taip pat skirtingai: turgus, kermošius, jomarkas, mugė. Kermošius – prekyba, lydinti kokią nors bažnytinę šventę, atlaidus.
Žodis kilęs iš vokiško „Kirche messe“ (bažnytinė prekyba). Jomarkas – pats svarbiausias metuose turgus; žodis vėlgi iš vokiško „Jahr markt“ (metų mugė). Jomarkai trukdavo ne vieną dieną, kitaip nei paprasti turgūs.
Kodėl šie žodžiai atėjo iš vokiečių kalbos? Būtent Vidurio Europoje susiformavo miestų ir miestelių savivaldos tradicijos bei teisynas – visa vadinamoji magdeburgija, pagal Vokietijos miesto Magdeburgo teises.
Gavęs teisę rengti jomarką, miestelis galėjo būti tikras dėl savo ateities, – ir prekeiviams, ir amatininkams darbo bei uždarbio nepritrūks.
Didesniuose Lietuvos miestuose amatininkai Vakarų Europos pavyzdžiu jungėsi į cechus, kurie valdovo suteikiamu statutu garantavo jų gaminių monopoliją bei meistrų teisę dalyvauti miesto valdyme.
Prekymečių tvarką prižiūrėdavo rotušės. Etnografiniuose regionuose susiklostė ir labai specifinių, tik tam kraštui būdingų mugių. Pavyzdžiui, rudenį Žemaitijoje garsėdavo Notėnų mugė, vadinama obuoline, o štai Ragelių kermošius aukštaičių buvo vadinamas grušniniu.
Turgus maitino miesto žmones, o valstiečiams – tai vienintelis būdas užsidirbti pinigų pramonės gaminiams. Turgus – žmonių betarpiško bendravimo vieta, todėl prekyba jame tapo apipinta papročiais bei tradicijomis. Kita vertus, per turgus ir etninė kultūra, išaugusi kaimo terpėje, pasiekdavo miestą; ne tik gaminiais, bet ir dvasine kultūra – folkloru, kalbos puošmenomis, dainomis ir etnomuzika.
Prekybinį sandėrį užtvirtindavo paprotinės teisės normos – magaryčios, rankų sukirtimai ir kt. Turgus juk taip pat vaidinimų, cirko pasirodymų, muzikavimo, išdaigų vieta. Toji tradicinė kultūrinė turgaus infrastruktūra turi puikias perspektyvas ateičiai.
Tokios mugės, kaip Vilniaus šimtmečių tradicijų Kaziukas, garsėjantis tautodailės dirbiniais, puikiausiai gali tapti tarptautinio turizmo objektu, europinio lygio atrakcija. Lygiai ir Baltramiejaus mugė, atskleidžianti istorinių amatų įdomybes.
Apie autorių
Foto galerija
6 nuotraukos
